Kodėl man taip nesiseka?

Kodėl niekaip nepavyksta susitvarkyti su savimi, savo gyvenimu, mintimis? - Kažkas trukdo, o atrodo, kad analizuojama yra viskas ir visur, gilinamasi į viską ir visada, bet žiūrėk... ir vėl nesėkmė, vėl šūvis pro šalį, vėl nelaimėtas mūšis.

Pažvelkime į viską iš šiek tiek kitos pusės: kas ilgoje perspektyvoje turi prasme? - kas? - santykiai su žmogumi, kurio geidi, darbas, ar dar kas?- kas? - iš ko susideda tos gyvenimo detalės? - ko norime, ko siekiame, ir ar tai yra ta ilgalaikė perspektyva kuri yra mūsų tikslas? - savianalizė be rezultato neturi jokios prasmės, - galime būti vovere užstrigusia savo bėgimo rate - taip galime suktis visą gyvenimą - jau seniai turėtumėm būti viską išsianalizavę ir suradę tinkamus atsakymus, bet vis ieškome, be perstojo klausinėdami savęs kodėl? Kodėl? Kodėl?.. - o gal taip įdomiau? Nepamirškim, jog yra svarbu tik tai, kas vyksta čia ir dabar, ir šią akimirką, - tik tai yra svarbu, - perspektyvoje analizuoti save ir negauti naudos iš to - lyg migla, kurioje bandome atrasti savo kelią, vietoj to, kad pradėtumėm veikti, vietoj to be perstojo trypčiojame vietoje. - čia yra pats jautriausias taškas - mums patinka daug šnekėti, turėti nuostabų monologą su savimi pačiu. Bet negalime nieko konkretaus daryti, nes atrodo, jog rankos surištos, o mintys negali išeiti toliau vidinio pasaulio ribų - ar ilgai ieškosime savęs?

Daug minčių, daug svajonių tenka aukoti vardan vidinės sveikatos. Išugdyti savyje valią, sudėlioti viską į savas vietas ir pasiekti rezultatų yra be galo sunku. Galime turėti ilgalaikę strategiją gyvenimo atžvilgiu: galime suplanuoti karjerą, šeimos pagausėjimą, atostogas ir t.t. Tačiau kontroliuoti viso gyvenimo mes negalime, - kur eiti, kur bėgti - o gal iš vis nieko nedaryti? Taip, tai yra pats lengviausias kelias, kurį renkasi 97% žmonių - tiesiog nieko nedaro. O jei paklausiu kitaip, ką daro žmonės, kurie analizuoja savo gyvenimą ir vis sukasi tos analizės stadijoje? - rezultatas tas pats, kas ir pas tuos, kurie iš vis nieko nedaro, jau nekalbant apie darbą su savimi - vis dėl to, svarbu ne analizė, ne procesas, bet rezultatas - kiekvienas mūšis, kad ir kokia ideali strategija bebūtų, negali būti laimėtas be karinių veiksmų, be aiškaus veiksmų plano kaip tai padaryti.

Galime per dienų dienas žiūrėti į veidrodį ir su juo kalbėtis: taip, šiandien mano diena buvo bloga, mane labai paveikė viršininko piktas tonas, likau nepatenkintas savo antrąja puse, nes ji nepaskambino man, mane sunervino klientas, nes jis negerbia manęs it t.t. - galime rasti atsakymus, ir sudėlioti viską į savo vietas, galime nekartoti tų pačių klaidų ir toliau gyventi stengdamiesi taisyti tą sugedusį, sulūžusį savo vidinį variklį - galime ji šiek tiek papuošti, padailinti, bet esmė nepakis - nuo to, kad darysime mažus žingsnelius į kairę ar į dešinę, gyvenimo kokybė nepagerės, - reikia eiti pirmyn, kovoti ir daryti kardinalius sprendimus. Labai sunkus kelias, kuriame pasiklysti labai lengva.

Žmonės, galvojantys apie karjerą, asmeninę laimę ir turintys tam tikras ambicijas gyvenimo atžvilgiu, yra lyg pėstininkai mūšio lauke. Kodėl jie ne vadai, ne generolai? - todėl, kad generolų vietos jau užimtos, - paprastiems pėstininkams tenka pati didžiausia rizika, ir didžiausias darbas - kovoti su priešu akis į akį - tas pats ir gyvenime. Tie pėstininkai, kurie jau įrodė savo drąsą ir atlaikė pačius didžiausius išbandymus - puikuojasi kariuomenės priešakyje ir mėgaujasi visais gyvenimo malonumais. Kokie tai žmonės - tai žmonės, pasiekę pagrindinius savo gyvenimo tikslus ir turintys laimingą gyvenimą. Ir toli gražu ne visada jie analizavo savo būtį,- jie tiesiog veikė, vietoj to, kad trypčioti vietoje. Čia ir yra esminis momentas, kad ne mintys, ne žodžiai, ne samprotavimai mus daro laimingus, o rezultatai ir sistemingi žingsniai, veiksmai.

2008 10 28